Juodkrantėje nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro darbuojasi laivadirbiai. Jie stato tradicinį Kuršių marių laivą – kurėną, kurio po Antrojo pasaulinio karo šiame krašte beveik nebeliko. Plokščiadugnėmis burvaltėmis senieji pamario gyventojai ne tik žvejodavo, bet ir gabendavo šieną, gyvulius bei prekes, o kartais jomis plaukdavo į pamaldas.
Naujam laivui suteiktas „Rėzos“ vardas. Statytojai, kai tik įmanoma, vengia elektrinių įrankių. Laivadirbys Saulius Sakalas aiškino, kad tai daroma ne dėl vaizdo, o siekiant didesnio medienos atsparumo – rankiniais įrankiais apdirbtas jos paviršius esą būna atsparesnis.
Šiandien kurėnais vadinamos visos tradicinės plokščiadugnės Kuršių marių žvejų burvaltės. Rašytiniuose šaltiniuose jos minimos jau XIV–XV amžiais. Pats pavadinimas siejamas su kurėniniu tinklu, nors žvejai naudojo ir kiudelvaltes, bradines bei venterines valtis. Nors jų konstrukcija buvo panaši, pavadinimą dažnai nulemdavo naudotas žvejybos tinklas.
„Rėzos“ statybos iniciatorius Dominykas Chlebinskas teigė, kad paskutinis kurėnas Kuršių nerijoje buvo pastatytas prieš 35 metus. Jį, pagal senus vokiškus brėžinius, statė jau amžiną atilsį Eduardo Jonušo.
Kurėnai buvo ne tik žvejų valtys
Iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos kurėnai atliko įvairias funkcijas. Jais žvejodavo, veždavo šieną, gyvulius ir prekes, taip pat plaukdavo į pamaldas. Įprastai tokia burvaltė turėdavo du stiebus – didžiajai ir mažajai burėms, taip pat trikampę raginę burę. Tam tikromis žvejybos sąlygomis būdavo keliama ir ketvirtoji, bruma vadinta burė.
Laivų statybos meistras Vaidotas Bliūdžius pasakojo, kad „Rėza“ turės vieną pagrindinį stiebą ir dvi bures. Mažesnis stiebas tradiciškai dažniau būdavo naudojamas žvejybai.
Kadangi Kuršių marios yra seklios, kurėnai buvo plokščiadugniai. 4–5 tonų laivas galėdavo turėti vos 30–40 centimetrų grimzlę. Kad buriuojant vėjas tokio laivo nenuneštų į šoną, jame būdavo įrengiami šoniniai švertai, vietinių vadinti šliūžėmis.
Kurėnų ilgis svyruodavo nuo 10 iki 12 metrų. „Rėza“ priklausys didesnių kurėnų grupei ir bus maždaug 12 metrų ilgio.
Anksčiau laivą dažniausiai statydavo paties žvejo sodyboje. Iki XX amžiaus trečiojo dešimtmečio pas užsakovą atvykdavo laivadirbys, jo pameistrys ir vienas ar du mokiniai. Bortams naudodavo dvejus–trejus metus džiovintas ąžuolo lentas, o dugnui – pušį. V. Bliūdžius pabrėžė, kad pušis buvo pasirenkama ir dėl mažesnės kainos.
Šįkart ąžuolinės lentos 12 valandų garinamos 100 laipsnių temperatūroje. Į krosnį pilamas vanduo virsta garais ir kaitina garinimo kameroje esančią medieną. Iš kameros ištrauktas lentas reikia išlenkti per 10–15 minučių, kol jos dar neatvėso ir neprarado tinkamumo lenkti.
Vėtrungė kadaise buvo tarsi laivo numeris
Tradicinėje laivadirbystėje svarbus buvo ir rankų darbas: vinis, grandines bei apkaustus nukaldavo vietos kalvis, o bures siūdavo iš lino arba medvilnės.
Laivo tarpams sandarinti naudotas grynos vilnos veltinis. Prieš jį dedant, lentų šonai būdavo ištepami derva, pasakojo D. Chlebinskas.
Neatsiejama kurėno dalis buvo vėtrungė. Nuo 1844 metų valdžia įpareigojo Kuršių marių žvejybines valtis ženklinti jų gyvenvietėms priskirtais ženklais. Laikui bėgant šie praktiški simboliai tapo puošniomis Kuršių marių vėtrungėmis.
Iš pradžių vėtrungė veikė tarsi laivo „valstybinis numeris“ – pagal ją buvo galima nustatyti, iš kurios gyvenvietės atplaukė žvejys. D. Chlebinsko teigimu, ženkluose taip pat galėjo būti informacijos apie žvejo šeimos dydį, jo kategoriją ir kitus dalykus.
Po karo pamaryje apsigyvenus naujakuriams ir išplitus motoriniams laivams, kurėnų statybos tradicija beveik išnyko. Tačiau „Rėzos“ istorija tuo nesibaigs: į Kuršių marias ją planuojama nuleisti kitais metais.
