Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas siekia ne tik panaikinti Ukrainos valstybingumą, bet ir susilpninti Europą, teigia Tiubingeno universiteto Rytų Europos istorijos profesorius Klausas Gestwa. Jo vertinimu, net pasitraukus dabartiniam Kremliaus vadovui Rusijos imperialistinės ambicijos savaime neišnyktų.
Rusijos ir Sovietų Sąjungos istoriją, karo poveikį visuomenei bei aplinkai tyrinėjantis K. Gestwa Vilniuje dalyvavo Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto renginyje „Ekocidas ir karas“ (angl. „Ecocide and War“).
Profesorius teigė, kad Rusijos agresija prieš Ukrainą išryškino ilgalaikes Vakarų politikos klaidas. Ypač kritiškai jis vertino Berlyno santykius su Maskva, kai ekonominis bendradarbiavimas ir tikėjimas dialogu nustelbė Baltijos šalių bei Lenkijos perspėjimus apie Rusijos keliamą pavojų.
K. Gestwa pabrėžė, kad šiandien būtina pripažinti: Baltijos valstybės ir Lenkija grėsmę iš Rusijos įvertino tiksliau nei didelė dalis Vokietijos politinio elito.
Istorikas taip pat sukritikavo JAV prezidento Donaldo Trumpo administracijos požiūrį į derybas dėl karo Ukrainoje. Jo manymu, Vašingtone stinga Rytų Europos ekspertų, o derybose svarbų vaidmenį užimantys nekilnojamojo turto verslo atstovai nebūtinai išmano istorines ir geopolitines konflikto aplinkybes.
Profesorius įspėjo, kad Ukrainai nepalankus susitarimas galėtų tapti ne ilgalaikės taikos pradžia, o atokvėpiu prieš naują Rusijos puolimą. Be sugriautų miestų, Ukraina dar dešimtmečius susidurtų su ekologine žala, psichologinėmis traumomis ir prarastomis jaunosios kartos galimybėmis.
Putinas istoriją pasitelkia valdžiai pateisinti
K. Gestwa teigimu, V. Putinas istoriją naudoja selektyviai – iš jos atsirenka tai, kas leidžia pagrįsti stiprios valstybės, centralizuotos valdžios ir Rusijos, kaip didžiosios galios, vaizdinį. Režimui svarbi valdžios vertikalės samprata, pagal kurią valstybė esą gali būti stipri tik tada, kai sprendimai sutelkti vienose rankose, o visuomenė paklūsta centrui.
Kitas svarbus elementas – imperinės valstybės didybės idėja. Kremlius remiasi tais Rusijos istorijos laikotarpiais, kai šalis buvo didelė ir turėjo didelę įtaką pasaulyje, tačiau nutyli faktus, nesuderinamus su šiuo pasakojimu. Ypač reikšmingas vaidmuo tenka Antrajam pasauliniam karui: pergalė prieš nacistinę Vokietiją pateikiama kaip dabartinės valstybės ir visuomenės didybės įrodymas, o Sovietų Sąjungos nusikaltimai, represijos ir totalitarizmas nustumiami į šalį.
Simboline žinute tapo ir 2000 metais priimtas sprendimas grąžinti sovietinio himno melodiją. Tai rodė siekį pabrėžti tam tikrą tęstinumą su Sovietų Sąjungos praeitimi. Vis dėlto dabartinės Rusijos negalima tiesiog tapatinti su atkurta Sovietų Sąjunga – V. Putinas atsirenka jam naudingus sovietinės ir ankstesnės imperinės istorijos elementus savo valdžiai bei politiniams tikslams pagrįsti.
Istorikas pabrėžė, kad Rusijos imperializmas atsirado ne su V. Putinu. Jo šaknys siekia carinės Rusijos laikus, vėliau ši kryptis buvo tęsiama Sovietų Sąjungoje ir neišnyko po jos žlugimo. Todėl būtų klaidinga manyti, kad Kremliaus vadovui pasitraukus Rusija automatiškai taptų demokratiška ir taiki. Tam reikėtų esminių pokyčių politinėje sistemoje ir visuomenės požiūryje į savo valstybę, kaimynes bei istoriją.
K. Gestwa nemato daug pagrindo tikėtis artimiausiu metu masinio sukilimo ar sėkmingo perversmo V. Putino aplinkoje. Režime svarbią vietą užima saugumo struktūrų atstovai, kurių politiniai ir ekonominiai interesai susiję su dabartine sistema. Todėl viltis, kad V. Putinas tiesiog pasitrauks ir visos problemos išsispręs, būtų pavojinga iliuzija.
Karas sustiprino Ukrainos politinę tapatybę
Ukrainos tapatybė, pasak profesoriaus, nėra paremta vien etnine kilme ar kalba. Tai pilietinė tapatybė, grindžiama priklausymu Ukrainos valstybei ir teise pačiai spręsti savo ateitį.
Jis priminė, kad karas prasidėjo ne 2022 metais, o 2014-aisiais, kai Rusija aneksavo Krymą ir pradėjo agresiją Donbase. Rusijos vaidmuo organizuojant ginkluotą separatizmą buvo esminis, o tokie veikėjai kaip Igoris Girkinas prisidėjo prie konflikto eskalavimo. Todėl šio karo negalima pristatyti kaip savaime kilusio Ukrainos vidaus konflikto.
Po 2022 metų plataus masto invazijos ukrainiečių politinė tapatybė dar labiau sustiprėjo. Skirtingai istoriją, kalbą ar santykius su Rusija vertinę žmonės susivienijo gindami savo valstybę. V. Putinas tikėjosi silpnos ir susiskaldžiusios Ukrainos, tačiau agresija prisidėjo prie dar stipresnės politinės tautos susiformavimo.
Donbaso reikšmė, K. Gestwa teigimu, neapsiriboja teritorijos kontrole. Rusijos agresija pakeitė milijonų žmonių gyvenimus, privertė juos palikti namus ir sunaikino daugybę bendruomenių.
Regionas taip pat turi didelę karinę svarbą. Per ilgus karo metus Ukraina Donbase įrengė svarbias gynybines pozicijas, kurios apsunkina tolesnį Rusijos kariuomenės veržimąsi. Todėl teritorinės nuolaidos nebūtų vien simbolinis klausimas – jos galėtų tiesiogiai paveikti Ukrainos galimybes gintis ateityje. Be to, Rusijos tikslai neapsiriboja Donbasu: V. Putinas siekia daug platesnės Ukrainos kontrolės.
Rusijos visuomenei teks vertinti savo atsakomybę
Pagrindinė politinė ir teisinė atsakomybė už karo pradžią tenka V. Putinui ir Rusijos vadovybei, tačiau, K. Gestwa nuomone, negalima visos visuomenės laikyti vien nekalta režimo auka.
Rusijos visuomenė nėra vienalytė. Profesoriaus vertinimu, maždaug trečdalis gyventojų yra itin patriotiškai nusiteikę ir aktyviai palaiko režimo politiką bei karą. Kita didelė dalis lieka politiškai pasyvi – vengia domėtis politika, kalbėti apie karą ir prisiimti atsakomybę. Tai ne visada reiškia, kad šie žmonės nesupranta, kas vyksta: dalis jų sąmoningai renkasi atsiriboti.
Yra ir karui nepritariančių rusų. Kai kurie protestavo, kiti išvyko iš šalies, dar kiti padeda Ukrainai. Tačiau dėl represijų viešai reikšti tokią poziciją Rusijoje pavojinga. Ilgainiui visuomenei vis tiek teks atsakyti, kokią atsakomybę ji prisiima už savo valstybės veiksmus.
Profesorius tai sieja su Karlo Jasperso 1946 metais išleista knyga „Kaltės klausimas“ (vok. „Die Schuldfrage“), kurioje po Antrojo pasaulinio karo buvo nagrinėtos skirtingos vokiečių atsakomybės už nacistinės Vokietijos nusikaltimus formos. Rusijai, jo manymu, taip pat reikės tokios diskusijos. Be kritiško santykio su praeitimi ir dabartimi bus sunku sukurti kitokią politinę ateitį.
Rusijos opozicijoje yra žmonių, rizikuojančių laisve ir gyvybe, tačiau K. Gestwa neramina kai kurių opozicionierių įsitikinimas, kad V. Putiną pašalinus šalis savaime taps demokratiška. Opozicija taip pat turėtų kritiškai įvertinti imperinį palikimą ir pripažinti kaimyninių valstybių teisę pačioms spręsti savo likimą. Priešingu atveju net pasikeitus valdžiai išliktų Rusijos dominavimo kaimynystėje rizika.
Ekologinė karo žala išliks dešimtmečius
Karas Ukrainoje sukėlė didelio masto dirvožemio, vandens ir oro taršą. Sprogmenys, sunaikinta karinė technika ir bombarduojami pramonės objektai į aplinką išskiria pavojingų medžiagų. Vis dėlto apie šias pasekmes kalbama mažiau nei apie žuvusiuosius, sužeistuosius ar sugriautus pastatus.
Vienas dramatiškiausių pavyzdžių – 2023 metų birželį sunaikinta Kachovkos užtvanka. Tai paveikė Dnipro upės ekosistemą, vandens išteklius, žemės ūkį ir vietos bendruomenes, taip pat vandens tiekimo sistemą, svarbią Krymui. Nukentėjo ir kiti vandens telkiniai, tarp jų – Oskilo vandens saugykla.
Ekologinę ir humanitarinę žalą dar labiau didina sistemingos atakos prieš energetikos infrastruktūrą. Sunaikintos ekosistemos, užterštas dirvožemis ir pažeisti vandens ištekliai neišnyks pasibaigus karui. Ukrainai reikės didžiulių išteklių ne tik miestams ir infrastruktūrai atkurti, bet ir aplinkai sutvarkyti.
Karas taip pat išbloškė milijonus žmonių iš namų, išskyrė šeimas, atėmė iš vaikų įprastą aplinką, o daugeliui jaunuolių sutrukdė normaliai mokytis ar studijuoti. Žmonės metų metus gyvena baimėje, patiria bombardavimus, netenka artimųjų ir yra priversti palikti savo miestus.
Dar 2023 metais Pasaulio sveikatos organizacija skelbė, kad beveik dešimt milijonų Ukrainos gyventojų gali susidurti su psichikos sveikatos sutrikimais. Traumos paveiks ne tik išgyvenusius karą, bet ir jų šeimas bei ateities kartas. Jauni žmonės praranda metus, kuriuos įprastomis sąlygomis skirtų mokslams, karjerai ar šeimos kūrimui.
Kartu Ukrainos visuomenė demonstruoja didelį atsparumą. Savanoriai, pilietinės organizacijos ir vietos bendruomenės nuo karo pradžios atlieka svarbų vaidmenį. Jų veikla bus reikalinga ir po karo, kai teks spręsti atstatymo, korupcijos, institucijų veikimo bei visuomenės reintegracijos klausimus.
JAV administracijai stinga Rytų Europos žinių
K. Gestwa mano, kad viena didžiausių D. Trumpo administracijos problemų yra žmonių, gerai išmanančių Rytų Europą, Rusijos istoriją ir regiono saugumą, trūkumas. Derybose reikia vertinti ne tik padėtį fronte, bet ir ilgalaikius Rusijos politinius tikslus.
Profesoriui nerimą kelia tai, kad svarbų vaidmenį derybose atlieka žmonės, kurių patirtis daugiausia susijusi su nekilnojamojo turto verslu, o ne diplomatija. Jis paminėjo Steve’ą Witkoffą ir Jaredą Kushnerį bei pabrėžė, kad diplomatija nėra nekilnojamojo turto sandoris: šalių negalima tiesiog pasodinti prie stalo, kad jos pasidalytų teritorijas ir taip pasiektų ilgalaikę taiką.
V. Putino siekis, pasak istoriko, neapsiriboja Ukraina. Jis nori pakeisti Europos saugumo tvarką ir įtvirtinti požiūrį, kad didžiosios valstybės gali spręsti mažesnių šalių likimą. Tokia „naujoji Jalta“, kurioje įtakos sferas dalytųsi Jungtinės Valstijos, Rusija ir Kinija, Europai būtų itin pavojinga. Ukraina nėra objektas, dėl kurio ateities galėtų susitarti kitos valstybės – tai nepriklausoma šalis, pati turinti teisę spręsti savo likimą.
Europa, K. Gestwa manymu, privalo tapti savarankiškesnė saugumo srityje ir nebesiremti vien tuo, kokį sprendimą priims Vašingtonas ar kaip pasikeis JAV vidaus politika. Tai nereiškia, kad transatlantinis ryšys tapo nereikalingas, tačiau Europos valstybės turi gebėti prisiimti didesnę atsakomybę už savo gynybą.
Tam būtina stiprinti kariuomenes, gynybos pramonę ir politinę vienybę, ypač rytiniame NATO flange. Vokietijos brigados dislokavimą Lietuvoje profesorius vadino reikšmingu žingsniu, rodančiu, kad Berlynas rimčiau vertina Baltijos regiono saugumą ir siunčia Rusijai signalą apie Europos pasirengimą ginti savo valstybes.
Berlynas per ilgai nepaisė Baltijos šalių perspėjimų
Vokietijos politiką Rusijos atžvilgiu ilgą laiką veikė „Rytų politikos“ (vok. „Ostpolitik“) tradicija, siejama su Willy Brandtu. Po Antrojo pasaulinio karo ji turėjo svarbų istorinį pagrindą: Vokietijai reikėjo pripažinti atsakomybę už nacistinius nusikaltimus ir siekti susitaikymo su Rytų Europos valstybėmis. Vienu šios politikos simbolių tapo tuometinio kanclerio W. Brandto atsiklaupimas prie Varšuvos geto didvyrių paminklo 1970 metų gruodį.
Ilgainiui santykiai su Rusija pradėti grįsti nuostata, kad prekyba, energetiniai ryšiai ir ekonominė priklausomybė paskatins Maskvą elgtis atsakingiau. Tačiau toks požiūris nepakankamai įvertino pačios Rusijos politinius siekius.
Baltijos šalys ir Lenkija ne vienus metus perspėjo, kad energetiką Maskva gali naudoti kaip politinio spaudimo priemonę. Vokietijoje šie įspėjimai dažnai buvo laikomi pernelyg emocingais arba susijusiais su istorinėmis baimėmis. 2006 metais tuometis Lenkijos gynybos ministras Radoslawas Sikorskis „Nord Stream“ projektą palygino su 1939 metų Molotovo–Ribbentropo paktu ir įspėjo apie Vokietijos bei Rusijos susitarimų geopolitines pasekmes.
Vis dėlto Berlyne vyravo ekonominiai argumentai, o didelę įtaką turėjo verslo ir energetikos interesai. K. Gestwa teigė, kad bent po 2014 metų Krymo aneksijos turėjo būti akivaizdu, jog ankstesnė politika neveikia: Rusija jau buvo parodžiusi, kad pasirengusi karine jėga keisti Europos valstybių sienas. Jo vertinimu, Baltijos šalys ir Lenkija grėsmę įvertino tiksliau nei didelė dalis Vokietijos politinio elito.
Istorikas pripažino, kad už šias klaidas atsakomybę turėtų prisiimti ir akademinė bendruomenė. Rytų Europos tyrėjai turėjo viešiau ir aiškiau įspėti apie Rusijos politikos keliamus pavojus. Nors dalis mokslininkų grėsmes suprato, jų žinios ne visada pasiekė visuomenę ir sprendimų priėmėjus. K. Gestwa pabrėžė, kad mokslininkai turi ne tik rašyti knygas bei straipsnius, bet ir dalyvauti diskusijose apie karą, demokratiją bei Europos saugumą.
Karo baigtis nulems ir jo istorinį vertinimą
K. Gestwa pabrėžė, kad galutinis karo vertinimas priklausys nuo to, kaip jis baigsis. Vienu atveju Ukraina galėtų išlikti nepriklausoma ir demokratiška, gebanti apsiginti bei vis labiau integruota į Europą. Tuomet ateities istorikai kalbėtų apie Ukrainos atsparumą, jos pasipriešinimą didesnei valstybei ir karo sukeltus Europos saugumo architektūros pokyčius. Tokia Ukraina galėtų tapti svarbia Europos saugumo dalimi ir savotišku skydu nuo Rusijos imperializmo.
Tačiau egzistuoja ir pavojingesnė galimybė. Jei susitarimas leistų V. Putinui įgyvendinti bent dalį savo tikslų, tai galėtų būti ne tikra taika, o laikina pertrauka prieš naują karą. Rusijos vadovo siekiai neapsiriboja Donbasu ar kitomis okupuotomis teritorijomis – jis nori politiškai kontroliuoti Ukrainą ir paversti ją nuo Maskvos priklausoma valstybe. Rusijai taip pat svarbi Juodosios jūros pakrantė, įskaitant Odesą.
Maskva, profesoriaus vertinimu, siekia destabilizuoti Europą, silpninti jos vienybę ir skatinti politinius nesutarimus. Tam išnaudojami vidaus konfliktai, tarp jų – Vokietijoje vykstančios diskusijos dėl tokių jėgų kaip „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) ar Sahros Wagenknecht įkurta BSW pozicijų Rusijos ir Ukrainos klausimais. Rusijos informacinės operacijos ir mėginimai paveikti Europos viešąją nuomonę yra platesnės strategijos dalis, nes susiskaldžiusi Europa Maskvai būtų naudinga.
Todėl ateities istorikų vertinimas priklausys nuo šiandien priimamų sprendimų. Jei Ukraina išsaugos nepriklausomybę ir demokratinę ateitį, tai bus istorija apie sėkmingą pasipriešinimą imperialistinei agresijai. Jei V. Putinui bus leista pasiekti savo tikslus, pasekmės gali būti katastrofiškos ne tik Ukrainai, bet ir visai Europai.
