Žinių radijo laidoje „Radijo ritmas“ viešėjęs nuomonės formuotojas, verslininkas, plaukų stilistas ir elektroninės parduotuvės įkūrėjas Ąžuolas Misiukevičius papasakojo apie asmeninį gyvenimą, patirtas patyčias, sveikatos išbandymus, santykius ir požiūrį į Lietuvoje kylančias diskusijas.
Laidoje taip pat kalbėta apie Ąžuolo gyvenimo partnerį Jeaną, kuris yra menininkas ir iliustratorius iš Prancūzijos.
Į neapykantą atsako dar griežčiau
Viešumas, pasak Ąžuolo, neišvengiamai atneša ne tik dėmesį, bet ir neigiamus komentarus. Į nepagrįstus išpuolius jis nėra linkęs tyliai numoti ranka – tokiu atveju atsako dvigubai griežčiau.
Jis teigė, kad dabartinės patyčios jo nebe taip paveikia, nes skaudžiausius išgyvenimus patyrė dar mokykloje. Dėl to, anot jo, šiandien yra užsiauginęs „storą odą“.
Ąžuolas pabrėžė, kad pats be priežasties žmonių neįžeidinėja, tačiau į puolimą atsako nepriklausomai nuo to, ar jį puola vyras, ar moteris. Jo vertinimu, tokie komentarai nėra kritika, o paprasčiausios patyčios.
Pašnekovas prisiminė, kad per paauglystę ir jaunystę jam teko patirti daug skausmingų situacijų. Dėl to, kai skausmas kartojasi daug kartų, jis galiausiai nebeatrodo toks aštrus. Vis dėlto Ąžuolas sakė žinantis savo vertę ir tai, kas esąs.
Vienintelė riba, kurios peržengti jis neleidžia, yra išpuoliai prieš šeimą. Ypač skaudžiai jis reaguoja į įžeidimus, nukreiptus į motiną ar kitus artimus žmones.
Tėvų palaikymas vaikui – svarbiausia
Ąžuolas pasakojo, kad šeimos nuotraukomis dalijasi norėdamas parodyti įprastas gyvenimo akimirkas, o ne siekdamas papildomo dėmesio. Jis neslepia esąs labai dėkingas savo tėvams už besąlygišką palaikymą.
Pokalbio metu vyras prisiminė ir vienos sekėjos žinutę. Moteris klausė, kaip elgtis su galbūt kitokios orientacijos vaiku, kurį ji myli ir palaiko, tačiau nerimauja dėl aplinkinių reakcijos.
Ąžuolas jai atsakė, kad draugų ar pažįstamų nuomonė neturėtų būti svarbiausia. Esminis dalykas – kad vaiką priimtų ir palaikytų jo paties šeima. Anot jo, be artimiausių žmonių palaikymo vaikui sunku siekti svajonių.
Jis taip pat atkreipė dėmesį į jaunus žmones, kurie, neturėdami į ką atsiremti, pasitraukia iš gyvenimo. Ąžuolas kėlė klausimą, kodėl žmogus neturėtų teisės būti laimingas ir mylimas vien todėl, kad renkasi tokį gyvenimą, kuris jį daro laimingą.
Gimė neišnešiotas ir iki penkerių metų nekalbėjo
Viena jautriausių pokalbio temų buvo Ąžuolo sveikata ir kalbos raida. Jis gimė trimis mėnesiais anksčiau laiko: turėjo gimti lapkritį, tačiau gimė rugpjūtį. Kūdikystėje dėl stiprių vaistų buvo pažeista jo klausa, todėl iki penkerių metų jis visiškai nekalbėjo – negirdėjo.
Jis taip pat papasakojo apie nemalonų įvykį mokykloje, kai lietuvių kalbos mokytoja pašaipiai reagavo į jo prašymą pakartoti tai, kas buvo pasakyta. Ąžuolas teigė jai atsakęs, kad pedagogikai svarbu ne vien dalyko egzaminas, bet ir žmogaus vidus bei supratimas.
Vis dėlto pašnekovas pabrėžė, kad pedagogus apskritai vertina labai gerai, nes jų darbas reikalauja daug kantrybės.
Nuo penkerių iki aštuonerių metų jis kasdien privačiai lankėsi pas logopedą. Ten, pasitelkiant specialias priemones, buvo mokomas taisyklingai tarti garsus. Sunkaus darbo ir tėvų pastangų dėka Ąžuolas galėjo lankyti ne kurčiųjų, o bendrojo lavinimo mokyklą.
Gyvenimas su prancūzu ir požiūris į tapatybę
Ąžuolas atvirai kalbėjo ir apie santykius su partneriu Jeanu – Prancūzijoje, Paryžiuje, gyvenusiu menininku bei iliustratoriumi, turinčiu mišrias šaknis.
Jis sakė esąs Lietuvos patriotas ir mylintis savo šalį. Tačiau kartu gyvenančiam partneriui Lietuvoje tenka susidurti su rasistinėmis replikomis ir išpuoliais. Kai kurie žmonės porai priekaištauja, kodėl ji viešinasi ir gyvena Lietuvoje.
Į tokius komentarus Ąžuolas atsako, kad iš Lietuvos turėtų trauktis ne jie. Anot jo, Lietuva yra saugi ir graži, ypač palyginti su Paryžiumi, o nepaisant įžeidinėjimų gyvenimas juda pirmyn.
Pašnekovas taip pat nesutinka, kad į jį būtų žvelgiama pirmiausia per seksualinės orientacijos prizmę. Jis nori būti vertinamas kaip asmenybė ir pagal savo darbus, o ne pagal tai, ką myli.
Ąžuolas atskleidė, kad jam jau trisdešimt metų ir jis norėtų turėti vaikų. Jis mano, kad būtų geras tėtis, nes yra geras žmogus. Vis dėlto pripažino nežinantis, kaip susiklostys jo gyvenimas, ir neatmetė galimybės ateityje įsimylėti moterį.
Imigracija: tolerancija turi ribas
Pokalbyje aptarta ir imigracija Lietuvoje. Ąžuolas ragino išlaikyti empatiją užsieniečiams, kurie į šalį atvyksta ieškodami geresnio gyvenimo ir dirba maisto kurjeriais, vairuotojais ar kitus darbus, kurių lietuviai neretai atsisako.
Vis dėlto jo tolerancija turi aiškią ribą. Ąžuolas kritiškai vertina tuos, kurie Lietuvoje gyvena dešimtmečius, tačiau vis dar nekalba lietuviškai, nors gali susikalbėti mūsų valstybine kalba.
Jis ragino tokius žmones susiimti ir mokytis lietuvių kalbos.
