Dovydas Kriaučiūnas įvykdė vieną žiauriausių šio amžiaus nusikaltimų Lietuvoje – 2003 metais itin žiauriai nužudė dvi 18-metes merginas. Už dvigubą žmogžudystę jam buvo skirta griežčiausia bausmė – įkalinimas iki gyvos galvos.
Apie D. Kriaučiūną visuomenė dar kartą išgirdo 2020 metų pradžioje, kai Šiaulių tardymo izoliatoriuje jis, grasindamas savadarbiu duriamuoju įrankiu, įkaite paėmė jį lydėjusią pareigūnę. Pareigūnę paleidęs už įstaigos vartų, nuteistasis buvo nedelsiant sulaikytas.
Šiaulių apygardos teismas išnagrinėjo bylą dėl šio bandymo pabėgti ir pareigūnės paėmimo įkaite. D. Kriaučiūnui skirta 7 metų laisvės atėmimo bausmė, tačiau praktiškai tai jo padėties nepakeitė, nes jis jau atlieka bausmę iki gyvos galvos.
Teisme save vadino neteisėto įkalinimo auka
Baigiamajame žodyje D. Kriaučiūnas nesureikšmino to, kad bėgdamas paėmė pareigūnę. Jo teigimu, taip jis esą gynė savo teisę į laisvę.
Tuomet 35 metų sulaukęs nuteistasis teisme kartojo, kad už dviejų merginų nužudymą buvo nuteistas neteisėtai. Jis iki šiol tvirtina, kad būdamas 18 metų į pažįstamų merginų butą atėjo tik ketindamas jį apvogti.
D. Kriaučiūnas aiškino, kad į butą pateko atsarginiu raktu, tačiau merginas jau rado nužudytas. Nepaisydamas kraupaus vaizdo, jis esą nusprendė tęsti pradinį planą – užklojo kūnus patalyne, susirinko vertingus daiktus ir išeidamas vėl užrakino duris.
Teisme ši versija skambėjo mažai įtikinamai: pats D. Kriaučiūnas pripažino, kad protingas žmogus, pamatęs nužudytas merginas, būtų nedelsdamas pabėgęs, tačiau jis taip nepasielgė.
Po Šiaulių apygardos teismo nuosprendžio nuteistasis pateikė apeliacinį skundą. Jame teigė, kad įkaitės paėmimo apskritai nebūtų buvę, jei nebūtų priverstas atlikti bausmės, kurios, jo įsitikinimu, nenusipelnė.
Savo skunde D. Kriaučiūnas tvirtino esąs laisvas Lietuvos Respublikos pilietis, neturintis teistumo, todėl jo laisvė negalinti būti ribojama. Jis taip pat teigė, kad į laisvę turėjo būti paleistas dar 2006 metais ir iki šiol laikomas neteisėtai.
Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, kad pagrindinis šio skundo argumentas buvo tvirtinimas, jog D. Kriaučiūnas bausmės vykdymo įstaigoje laikomas neteisėtai, nes esą nėra jokio jo atžvilgiu priimto apkaltinamojo nuosprendžio. Dėl to jis mėgino įrodinėti, kad ir pabėgimas, ir veiksmai prieš pareigūnę negali būti laikomi neteisėtais.
Teisėjų kolegija su tokiais argumentais nesutiko ir konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog D. Kriaučiūnas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo ar yra laikomas neteisėtai.
Dvigubos žmogžudystės byloje Šiaulių apygardos teismas D. Kriaučiūną iki gyvos galvos nuteisė 2004 metais. 2006 metais Lietuvos apeliacinis teismas bausmę pakeitė į 20 metų laisvės atėmimą, tačiau tų pačių metų pabaigoje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šį sprendimą panaikino ir paliko galioti įkalinimą iki gyvos galvos.
Skirtingus trijų instancijų teismų sprendimus savaip interpretuodamas, D. Kriaučiūnas bandė įrodyti, kad buvo nuteistas neteisėtai. Lietuvos apeliacinis teismas jo skundą atmetė.
Įkaitės drama Šiauliuose
Incidentas Šiaulių tardymo izoliatoriuje įvyko 2020 metų sausio 28 dieną, apie 21 valandą. Tą vakarą įkaite tapo nuteistąjį iki gyvos galvos lydėjusi Saugumo valdymo skyriaus specialistė.
Kalėjimų departamento duomenimis, D. Kriaučiūnas režiminiame korpuse, vedamas koridoriumi, pagrasino pareigūnei savadarbiu duriamuoju įrankiu ir mėgino pasišalinti iš izoliatoriaus.
Kiti pamainos pareigūnai, siekdami apsaugoti kolegę nuo sužalojimų, kontroliavo nuteistojo judėjimą ir leido jam išeiti iš režiminės teritorijos. Už įstaigos vartų D. Kriaučiūnas pareigūnę paleido, tačiau netrukus buvo sulaikytas pataisos įstaigos ir į pagalbą atvykusių policijos pareigūnų. Sulaikymo metu panaudotas elektros impulsinis prietaisas.
Pareigūnė dėl paviršinių kaklo sužalojimų buvo pristatyta į gydymo įstaigą. D. Kriaučiūnas laisvės atėmimo bausmę už nužudymą atlieka nuo 2003 metų.
Nužudytos dvi 18-metės merginos
Iki gyvos galvos D. Kriaučiūnas buvo nuteistas už 2003 metais įvykdytą dvigubą žmogžudystę. Vos prieš mėnesį pilnametystės sulaukęs vaikinas, kaip nustatyta byloje, įsiutęs dėl užgaulaus žodžio nužudė dvi pažįstamas bendraamžes.
Jam išvengti atsakomybės mėgino padėti motina – diplomuota teisininkė ir buvusi policijos sistemos darbuotoja. Nusikaltimo aplinkybės buvo aprašytos kriminalinių naujienų laikraštyje „Akistata“.
2000 metais šiauliečiai Jonaičiai, kurių pavardė pakeista, su dviem nepilnamečiais vaikais išvyko į Angliją. Šiauliuose, Lyros gatvėje, šeima pasiliko butą ir iš užsienio siųsdavo pinigų jam išlaikyti.
2003 metais Jonaičių dukrai Aušrai sukako 18 metų. Ji jau dirbo ir buvo savarankiška, todėl tų pačių metų gegužę tėvai išleido ją vieną atostogų į Lietuvą, planuodami atvykti vėliau. Beveik mėnesį mergina viena gyveno tėvų bute Šiauliuose ir kasdien telefonu pranešdavo mamai, kad viskas gerai.
Birželio 25 dieną skambučiai staiga nutrūko. Aušra nebeatsiliepė, o motinai skambinant dukros telefonu buvo pranešama, kad jis išjungtas arba yra už ryšio zonos ribų. Sunerimusi moteris paprašė Šiauliuose gyvenančio tėvo, turėjusio buto raktus, patikrinti, kas nutiko.
Birželio 29 dieną vyras į butą atėjo dar kartą, nes pirmąsyk radęs užrakintas duris pamanė, jog anūkė išvykusi savaitgaliui. Šįkart jis atrakino duris ir įžengė į vidų.
Košmariškas vaizdas bute
Butas slėpė šiurpų vaizdą: jame gulėjo žiauriai nužudytos Aušra ir dar viena mergina – jos draugė bei kaimynė Indrė. Abi buvo daužytos metaliniu strypu, sužalotos peiliu, o jų rankų venos buvo perpjautos.
Aušros kūnas rastas virtuvėje, o Indrės lavonas – miegamajame, uždengtas paklode. Ekspertai nustatė, kad merginos nužudytos prieš kelias dienas. Kaimynai nieko įtartino nebuvo girdėję. Apžiūrėjęs butą, Kazimieras pastebėjo, kad jame nebėra televizoriaus, muzikinio centro ir kitų daiktų.
Kadangi durys nebuvo išlaužtos, pareigūnai svarstė, kad žudikas ar žudikai galėjo būti merginų pažįstami, kuriuos jos pačios įsileido. Buvo sudarytas jų pažįstamų sąrašas. Tyrėjams padėjo ir bute rastas fotoaparatas: išryškinus juostelę, nuotraukose buvo matyti čia vykusių pobūvių akimirkos.
Policija nustatinėjo nuotraukose atpažintų žmonių tapatybes, juos surado ir apklausė. Liepos 1 dieną buvo sulaikytas dar vienas merginų pažįstamas – D. Kriaučiūnas.
Įkalčiai privertė prisipažinti
2003 metų pavasarį 18-os sulaukęs D. Kriaučiūnas buvo baigęs Šiaulių Lieporių vidurinę mokyklą, kurioje anksčiau buvo apsivogęs. Pareigūnai žinojo, kad jis gerai pažinojo abi nužudytąsias. Su Aušra jis lankė tą patį vaikų darželį, vėliau kurį laiką mokėsi vienoje klasėje.
Vienai gyvenusiai Aušrai būdavo nuobodu, todėl ji dažnai kviesdavosi pas save tame pačiame name gyvenusią Indrę. Ši pas Aušrą lankydavosi beveik kasdien ir neretai pasilikdavo nakvoti.
D. Kriaučiūnas neneigė kartais lankydavęsis Jonaičių bute, tačiau iš pradžių merginų nužudymo nepripažino. Vis dėlto per kratą jo kambaryje, taip pat pas jo merginą, buvo rasta iš buto dingusių daiktų.
Be to, Dovydo draugė pareigūnams papasakojo, kad birželio 25 dieną jis jai parodė tris naudotus mobiliuosius telefonus ir pasiūlė vieną jų pasirinkti dovanų. Tai buvo tokie pat telefonai, kokius turėjo Aušra ir Indrė.
Įpareigotas paaiškinti, kur ir kada buvo paskutinę birželio savaitę, vaikinas ėmė painiotis. Galiausiai jis prisipažino nužudęs abi merginas.
Žudynės prasidėjo nuo konflikto
D. Kriaučiūnas pasakojo, kad birželio 25-osios vėlų rytą užėjo pas Aušrą pasikalbėti. Virtuvėje buvusi ir iš lovos besikėlusi Indrė. Anot jo, tarp jų kilo konfliktas, nes merginos pasišaipė iš Dovydo ir jo merginos.
Po vaikino grasinimų merginos taip pat pagrasino, kad pažįstami vaikinai jį sumuš. D. Kriaučiūnas teigė, kad po šių žodžių prarado savitvardą: trenkė Aušrai į veidą, o paėmęs metalinį daiktą smogė jai į galvą.
Indrė mėgino pabėgti į miegamąjį, tačiau Dovydas ją pavijo ir metaliniu strypu kelis kartus smogė į galvą. Ekspertai vėliau suskaičiavo 12 smūgių žymių.
Po to, kaip nustatyta byloje, jis nusprendė merginas nužudyti, kad išvengtų atsakomybės. Virtuvėje paėmęs peilį, miegamajame perrėžė abiejų Indrės rankų venas, o grįžęs į virtuvę mirtinai sužalojo Aušrą.
Po žudynių toliau vogė
Nužudęs merginas D. Kriaučiūnas iš buto nepabėgo. Jis užklojo kūnus, pasiėmė vertingus daiktus ir iš Aušros telefonu paskambino savo draugei, pakviesdamas ją susitikti. Išeidamas duris užrakino, o raktą pasiėmė.
Susitikęs su drauge jis parodė pavogtus telefonus ir pasiūlė vieną iš jų jai padovanoti. Kitą pasiliko sau, o trečią pardavė pažįstamam vaikinui.
Vėliau D. Kriaučiūnas dar du kartus grįžo į butą. Jis išsinešė televizorių, muzikinį centrą, drabužių, kosmetikos ir kitų smulkesnių vertingų daiktų. Televizorių parsinešė į savo kambarį, o muzikinį centrą nunešė į lombardą.
Lombardo darbuotojui paprašius paso, D. Kriaučiūnas išsigando, kad gali būti atpažintas pagal likusius dokumentus. Jis pažadėjo dokumentą atnešti vėliau, o draugo paprašė skubiai išpirkti muzikinį centrą. Darbuotojas daiktą pardavė draugui, o už šią paslaugą D. Kriaučiūnas leido jam jį pasilikti.
Savo parodymus D. Kriaučiūnas pakartojo dalyvaujant advokatui ir nuvežtas į butą parodė, kaip bei kur buvo nužudytos merginos. Ekspertai jo drabužių mikrodalelių aptiko aukų panagėse.
Po susitikimo su motina pakeitė versiją
Netrukus D. Kriaučiūnui buvo leista susitikti su motina, tuo metu dirbusia Šiaulių teritorinės muitinės Teisės ir teisėtvarkos skyriaus viršininke. Po šio pasimatymo jis atsisakė ankstesnio prisipažinimo ir ėmė tvirtinti, kad prisipažino dėl policijos smurto. Jo kameroje taip pat paslaptingai atsirado mobilusis telefonas.
D. Kriaučiūnas su motina susitikdavo ir telefonu su ja kalbėdavosi apie tai, ką turėtų sakyti. Nežinodamas, kad pokalbiai įrašomi, jis dažnai jai skambindavo, o motina patardavo, ką pareigūnams pasakoti, o ką nuslėpti.
Prasidėjus teismui, motina reikalavo sūnų dėl žmogžudysčių išteisinti ir tvirtino, kad merginas nužudė mafija. Per posėdžių pertraukas ji ne kartą pakeltu tonu kalbėjosi su nužudytųjų motinomis, o kartą vienai jų parodė liežuvį.
Baigiamajame žodyje D. Kriaučiūnas vėl pareiškė, kad merginų nežudė, o ankstesnius parodymus esą išgavo smurtu. Jis taip pat neigė pavogęs visus kaltinime nurodytus daiktus ir paprašė dar kartą apklausti motiną, kuri, jo teigimu, galėtų įvardyti tikruosius žudikus. Teismas šio prašymo netenkino.
