Į šarvojimo sales Lietuvoje vis dažniau atkeliauja ne karstas, o urna ir šalia pastatyta velionio nuotrauka. Kremavimo tradicijai šalyje pamažu įsitvirtinant, žmonės ją renkasi dėl įvairių priežasčių. Tačiau kyla klausimas, ar toks sprendimas neprasilenkia su tikėjimu.
Kunigas M. Šlaustas teigė, kad Šventajame Rašte nėra nuostatų, draudžiančių mirusiojo kremavimą. Vis dėlto, jo nuomone, ši praktika gali turėti ir dvasinių pasekmių.
Tikėjimas kremavimo nedraudžia
Pasak dvasininko, kremavimas savaime nėra draudžiamas. Tačiau jis atkreipė dėmesį, kad šiuolaikinis požiūris į atsisveikinimą su mirusiuoju vis labiau tolsta nuo tradicijų.
M. Šlausto vertinimu, laidotuvėms įtaką daro skubus gyvenimo tempas. Žmonės nori kuo greičiau sutvarkyti visus reikalus, o tai paliečia ir atsisveikinimą su artimuoju.
Jo teigimu, kremavimą kartais pasirenkama dėl labai žmogiškų priežasčių – nenorima matyti mirusiojo ar patirti sunkių emocijų. Vis dėlto vėliau gedėjimo metu gali paaiškėti, kad atsisveikinimo procese kažko trūko.
Atsisveikinant su urna artimieji mato nuotraukas, prisimena velionį, klausosi muzikos, tačiau nebeturi galimybės būti šalia jo kūno, ilgiau pabūti, melstis ir ramiai išgyventi išsiskyrimą. Būtent tai, kunigo nuomone, gali tapti dvasiniu praradimu.
Kiekvienas žmogus gedi skirtingai, todėl toks praradimas gali būti jaučiamas nevienodai. M. Šlaustas sakė susiduriantis su tikinčiaisiais, kurie po laidotuvių ima abejoti, ar pasielgė tinkamai ir ar nereikėjo daugiau laiko skirti atsisveikinimui su mirusiojo kūnu.
Laikui bėgant požiūris į mirtį gali keistis, o didesnė gyvenimo patirtis paskatina kelti naujus klausimus. Dvasininko manymu, viena pagrindinių problemų ta, kad žmogus neretai iki galo neišgyvena atsisveikinimo.
Jis pabrėžė, kad kai kuriais atvejais pritrūksta maldos, ramybės ir buvimo drauge: viskas vyksta greitai – urna, apeigos ir proceso pabaiga. Dėl to netektį gali būti sunkiau priimti dvasiškai, o žmogui gali likti jausmas, kad kažkas nebuvo padaryta ar išgyventa iki galo.
Urna per laidotuves kartais tampa tik daiktu
Kalbėdamas apie laidotuvių tradicijų pokyčius, M. Šlaustas sakė, kad laidojant žmogų karste atsisveikinimas paprastai būna ilgesnis ir gilesnis. Artimieji turi daugiau laiko ateiti, pabūti, pasimelsti ir prisiminti velionį.
Kunigas pabrėžė, kad pati urna nėra blogas dalykas, tačiau ji nesukuria tokio ryšio, kokį suteikia galimybė būti šalia mirusio žmogaus. Artimiesiems tampa sunkiau paskutinį kartą paliesti jo ranką ir pabūti kartu.
Jis taip pat pastebėjo, kad urna kartais traktuojama tiesiog kaip daiktas – trumpam pastatoma ant žemės ar kur nors šalia, pavyzdžiui, kol atidaromos katafalko durys. Ją galima nunešti iki kapo net maiše, o karsto buvimas tokios situacijos neleistų.
Tokios detalės, pasak dvasininko, atspindi šiandieninį visuomenės požiūrį į mirtį ir pagarbą mirusiajam.
Į laidotuves vis rečiau atvyksta tolimesni draugai, pažįstami ir bičiuliai. Tam įtakos turi žmonių užimtumas bei greitas gyvenimo tempas, tačiau, M. Šlausto nuomone, svarbi ir pasikeitusi atsisveikinimo forma.
Tradicinio pašarvojimo metu žmonės turi daugiau laiko ateiti, pabūti ir išreikšti pagarbą velioniui bei jo šeimai. Dabar pasitaiko atvejų, kai žmogus iš morgo išvežamas tiesiai kremuoti.
Vieni artimieji atsisveikinimą surengia prieš kremaciją, kiti jo atsisako. Todėl trumpėja laikas, skirtas išlydėti mirusįjį, o bendruomenei lieka mažiau galimybių būti šalia gedinčiųjų.
