Šarūnas Kasmauskas savo profesinį kelią pasuko visiškai netikėta kryptimi. Keturis metus karo mediku dirbęs lietuvis atsisakė įtempto darbo kariuomenėje ir ėmėsi nuo vaikystės puoselėtos svajonės – sodininkystės.
Kretingos rajone jis įkūrė japonišką sodą, kurį pradėjo kurti prieš 20 metų. Ši vieta kasmet sulaukia daugybės lankytojų, o pats S. Kasmauskas tikina savo sprendimo nesigailintis ir, jei reikėtų, jį pakartotų dar kartą.
Į kariuomenę atėjo būdamas 26-erių
Į praeitį pašnekovas grįžo 34 metus – į 1992-uosius, kai baigė Kauno medicinos akademiją, dabartinį Lietuvos sveikatos mokslų universitetą. Tuo metu prie Krašto apsaugos ministerijos buvo kuriama Centrinė medicinos tarnyba ir formuojama Ekstremalių situacijų bei katastrofų medicinos kryptis.
Smalsumu pasižymėjęs S. Kasmauskas pradėjo bendrauti su ten dirbusiais žmonėmis. Netrukus jam pasiūlyta prisijungti prie naujai kuriamos komandos.
Baigęs reikalingas komisijas ir tvarkydamas dokumentus jis sulaukė dar vieno netikėto pasiūlymo – vykti į Klaipėdą. Lietuva tuo metu iš Rusijos buvo įsigijusi du karinius laivus, kuriems reikėjo medicinos tarnybos viršininko.
Nors ką tik studijas baigęs gydytojas pripažino dar daug ko nežinantis, jam buvo pažadėta pagalba ir palaikymas. Taip S. Kasmauskas greitai atsidūrė Klaipėdoje. Tuo metu jo šeimoje augo vos kelių mėnesių vaikas, tačiau jis priėmė iššūkį ir jau kitą dieną išvyko dirbti.
Jo laukė neįprasta užduotis – sukurti visą medicinos sistemą nuo pradžių. Reikėjo numatyti, kaip medicinos tarnyba veiks laivuose, kokių specialistų reikės ir kaip bus organizuojama pagalba krante.
Po Sovietų Sąjungos kariuomenės išvedimo Lietuva perėmė įvairius pastatus ir infrastruktūrą. Todėl teko steigti medicinos punktus, planuoti pagalbos teikimą susirgusiems ar susižalojusiems kariams ir numatyti jų transportavimą į ligonines.
Didelę darbo dalį sudarė organizaciniai klausimai. Per pratybas gydytojas turėdavo pasirūpinti visais medicininiais aspektais, o kadangi tuo metu buvo vienintelis gydytojas, dažnai pats plaukdavo kartu su laivais.
Nors Lietuva dar nebuvo NATO narė, šalies laivai jau dalyvavo tarptautinėse pratybose Baltijos ir Šiaurės jūrose. Dėl to S. Kasmauskui tekdavo vykti į Norvegiją, Švediją ir kitas šalis.
Didelė atsakomybė teko labai jaunam žmogui
Tokias pareigas eiti jauname amžiuje nebuvo paprasta. Vis dėlto darbo pobūdis pašnekovą domino labiau, nei gąsdino iškilę sunkumai. Jis niekada nevengė organizacinių užduočių, todėl galimybė kurti naują sistemą ir matyti jos rezultatus teikė pasitenkinimą.
S. Kasmauskas taip pat pabrėžė sulaukęs aplinkinių palaikymo. Prireikus jis galėdavo paskambinti specialistams, su jais pasikonsultuoti ar nuvykti pagalbos.
Tuo metu kariuomenės sąlygos buvo kuklios – trūko ir pinigų, ir vaistų. Tačiau ryšiai su kitų šalių kariškiais bei medikais padėdavo spręsti problemas. Per pratybas lietuvis susipažino su amerikiečių, vokiečių, olandų ir švedų gydytojais, o jų parama padėjo jo daliniui būti gana gerai aprūpintam medicinos priemonėmis.
Kariuomenėje S. Kasmauskas dirbo ketverius metus. Kol sistema buvo kuriama ir kiekviena užduotis buvo nauja, veikla jam teikė daug džiaugsmo. Vėliau jis pajuto norintis permainų.
Gydytojas buvo planavęs vieneriems metams išvykti į Karo akademiją Jungtinėse Amerikos Valstijose, tačiau jau turėjo šeimą ir negalėjo įsivaizduoti tokios ilgos išvykos. Be to, sudėtinga buvo ir finansinė padėtis – kartais atlyginimo neužtekdavo net kelionėms automobiliu tarp Palangos ir Klaipėdos.
Darbas kariuomenėje taip pat nesibaigdavo kartu su oficialiomis darbo valandomis. Grįžus namo po kelių minučių galėdavo tekti vėl vykti į tarnybą, jei nutikdavo incidentas ar iškildavo sveikatos problemų.
Dėl nuolatinių iškvietimų asmeniniam gyvenimui likdavo vis mažiau laiko. Galiausiai S. Kasmauskas nusprendė pasitraukti iš kariuomenės ir pasirinkti kitą kelią – tą, kuris po daugelio metų atvedė jį į japonišką sodą.
