Žiaurus elgesys su bejėgiais gyvūnais pagrįstai kelia pasipiktinimą, tačiau reakcija į vieną vaizdo įrašą atskleidė ir kitą problemą. Po anonimiškai pasivadinusios kėdainietės įrašu feisbuko grupėje netrukus pasipylė šimtai komentarų, kuriuose suaugę žmonės ne tik smerkė galimai nepilnametę, bet ir grasino jai fiziniu susidorojimu.
Vaizdo įraše matyti, kaip mergaitė skėčiu smūgiuoja šuniui. Įrašas sulaukė daugybės reakcijų, komentarų ir pasidalijimų, tačiau nemaža dalis atsiliepimų virto atvirais įžeidimais, keiksmais bei grasinimais. Kai kurie komentatoriai, tarp jų ir brandaus amžiaus moterys, viešai svarstė, kaip fiziškai susidorotų su vaiku, net neslėpdami savo tapatybės.
Regina iš Gudžiūnų rašė, kad vaiką „perplėštų per pusę“, ir mergaitę vadino „parazite“ bei „gyvate nelaiminga“. Vaidutė siūlė ją pačią „atvanoti su tuo skėčiu“, o Mantas ragino trenkti jai per kuprą. Anoniminis vartotojas linkėjo, kad mergaitė būtų sumušta šimtą kartų stipriau. Sonata-Laura ją pavadino „išsigimėle jau nuo mažų dienų“, o Daiva teigė, kad pamačiusi mergaitę „užvažiuotų jai per marmūzę“.
Smurtas pristatytas kaip auklėjimo priemonė
Diskusijoje atsiskleidė ir vis dar gajus įsitikinimas, kad fizinės bausmės gali būti tinkamas auklėjimo būdas. Jolanta ragino mergaitę mušti diržu, net su jo sagtimi, kad ši ateityje nebeskriaustų šunų. Kitame komentare ji siūlė vaiką taip išperti, kad šis bijotų dar kartą smurtauti prieš gyvūnus.
Bandžiusieji priminti, kad smurtas prieš vaiką taip pat nėra pateisinamas, buvo užpulti kitų komentatorių. Kai kurie jų mušimą aiškino kaip drausminimo priemonę, esą padedančią išmokyti paklusnumo. Ieva tvirtino, kad anksčiau tėvai vaikus auklėdavo diržais ir nuo to jie „nemirdavo“.
Tokios reakcijos atskleidžia, kaip smurto patirtys gali būti perduodamos toliau. Žmonės, vaikystėje patys patyrę fizines bausmes, kartais ima jas laikyti norma ir siūlo taikyti kitiems vaikams, neįvertindami tokio elgesio žalos.
Vaizdo įrašas: pilietiškumas ar viešas gėdinimas?
Komentaruose taip pat kilo klausimas, ar įvykį nufilmavęs žmogus tinkamai pasielgė paviešindamas medžiagą. Įraše matomas nepilnametis asmuo, nors veidas neatskleidžiamas, o vaiką galima bandyti atpažinti pagal drabužius ir šunį.
Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Komunikacijos poskyrio pareigūnai pabrėžė, kad tokiais atvejais būtina derinti visuomenės interesą su vaiko teisių apsauga. Įstatymai papildomai saugo nepilnamečių privatumą, garbę ir orumą, tačiau galimų teisės pažeidimų fiksavimo atvejais gali būti taikomos išimtys.
Policijos atstovų teigimu, šiame įraše vaikas nufilmuotas iš nugaros, veidas nematomas, o tapatybė nenurodyta. Jo paskelbimas galėtų būti siejamas su visuomenės interesu atkreipti dėmesį į gyvūnų gerovę. Vis dėlto, ar konkrečiu atveju vaiko teisės nebuvo pažeistos, reikėtų vertinti atsižvelgiant į visas aplinkybes. Tokius klausimus pagal BDAR ir Visuomenės informavimo įstatymą nagrinėja Žurnalistų etikos inspektorius.
Savivaldybė: pažeidėjo nustatyti nepavyko
Savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus vedėja nurodė, kad vaizdo įraše nėra informacijos, leidžiančios nustatyti įvykio vietą ar tikslų mergaitės amžių. Todėl tik spėjama, kad ji yra nepilnametė. Kadangi nebuvo pateikta duomenų apie galimą administracinį nusižengimą, skyrius neturėjo pagrindo pradėti tyrimo.
Gavus oficialią informaciją apie pažeidimą, pradedamas tyrimas, aiškinamos aplinkybės ir sprendžiama, ar pažeidėją bausti. Šiuo atveju formalaus kreipimosi nebuvo, todėl nebuvo įmanoma nustatyti nei įvykio vietos, nei vaiko, nei susisiekti su jos tėvais.
Gyventojai apie pažeidimus Viešosios tvarkos skyriui gali pranešti elektroniniu paštu arba telefonu. Tokia informacija padeda lengviau nustatyti galimą pažeidėją.
Policija įspėjo grasinusius komentatorius
Ž. Krivičienė priminė, kad pažadai sumušti vaiką nėra nei normalūs, nei pateisinami. Jei grasinimai, išsakyti tiesiogiai ar elektroninėmis ryšio priemonėmis, yra realūs, už juos gali kilti baudžiamoji atsakomybė.
Policija taip pat pranešė, kad dėl kai kurių viešai paskelbtų grasinimų ir įžeidimų jau imtasi veiksmų. Pareigūnai pabrėžė, jog reiškiant nuomonę būtina gerbti kitų žmonių, ypač nepilnamečių, teises. Priklausomai nuo turinio ir aplinkybių, įžeidžiantys ar grasinantys komentarai gali būti vertinami kaip teisės pažeidimai.
Policija gali vertinti viešai paskelbtą informaciją ir, esant teisiniam pagrindui, savo iniciatyva pradėti procesą, net jei nukentėjusysis ar jo atstovas nepateikė skundo.
Ką apie vaikų smurtą prieš gyvūnus sako tyrimai?
Internete dalis žmonių mergaitę skubėjo vadinti „sadiste“ ar „išgama“, svarstė, ar ji neturi psichikos sutrikimų ir ar ateityje netaps nusikaltėle. Tačiau psichologijos, kriminologijos ir vaikų psichiatrijos tyrimai, publikuoti tokiose duomenų bazėse kaip „PubMed“ ir „ScienceDirect“, rodo, kad toks elgesys beveik niekada nereiškia, jog vaikas iš prigimties yra piktas ar žiaurus.
Agresija prieš gyvūnus dažnai būna išmoktas elgesio modelis, šeimos aplinkos atspindys arba gilesnių emocinių traumų išraiška. Jeigu šeimoje vaikai baudžiami fiziškai arba suaugusieji jėga auklėja augintinius, vaikas gali perimti nuostatą, kad autoritetas įtvirtinamas skausmu, o nepaklusnumą reikia slopinti smūgiais.
Mokslininkai taip pat kalba apie kognityvinį nebrandumą ir ribotą empatiją. Nors maždaug dešimties metų vaikas jau supranta, kad kiti gali jausti skausmą, jis dar ne visada geba numatyti ilgalaikes savo veiksmų pasekmes ar tinkamai suprasti gyvūno elgesį. Vaikas gali manyti, kad šuo neklauso tyčia ar iš piktumo, todėl smūgį suvokti kaip vienintelį būdą atgauti situacijos kontrolę.
Kriminologijoje ir psichologijoje plačiai nagrinėjamas vadinamasis „ryšys“ (angl. The Link), siejantis smurtą prieš gyvūnus ir smurtą šeimoje. Tyrimai rodo, kad vaikai, matantys suaugusiųjų smurtą ar patys patiriantys fizines bausmes, kelis kartus dažniau smurtauja prieš gyvūnus. Šeimose, kuriose fiksuojamas vaikų išnaudojimas ar fizinė prievarta, žiaurus elgesys su naminiais gyvūnais nustatomas 60–88 proc. atvejų.
Vaikas, kuris namuose jaučiasi pažemintas, bejėgis, nuolat kontroliuojamas ar baudžiamas, gali sukauptą pyktį perkelti į silpnesnę būtybę, kuri negali pasipriešinti. Taip augintinis tampa objektu, į kurį nukreipiama frustracija ir noras bent trumpam pajusti kontrolę.
Smurto neįmanoma sustabdyti dar didesniu smurtu
Kadangi nebuvo nustatyta, kas ir kur trenkė šuniui skėčiu, nežinoma ir tikroji mergaitės elgesio priežastis. Tai galėjo lemti emocinis nebrandumas arba sunkumai artimoje aplinkoje.
Tačiau suaugusiųjų reakcija situacijos neišsprendė. Užuot ieškoję būdų apsaugoti gyvūną ir padėti vaikui, komentatoriai skleidė neapykantą, keiksmus, grasinimus ir ragino smurtauti. Noras apginti bejėgį šunį yra suprantamas, tačiau siūlymai vaiką mušti diržo sagtimi, trenkti per veidą ar perplėšti pusiau tik atkartoja tą pačią smurto kultūrą, kurią komentatoriai pasmerkė.
Įrašo paviešinimas nepadėjo nustatyti problemos priežasčių ir nesuteikė pagalbos nei šuniui, nei vaikui. Kol apie galimus pažeidimus pranešama tik feisbuko komentaruose, o ne oficialiais kanalais, teisėsaugos ir savivaldybės galimybės veikti lieka ribotos. Internete likusi neapykantos banga parodė, kad smurto negalima gydyti dar didesniu smurtu.
