Nutukimas laikomas vienu dažniausių knarkimo rizikos veiksnių. Klinikinių tyrimų duomenimis, apie 90 proc. su šia problema susiduriančių žmonių yra fiziškai neaktyvūs ir turi antsvorio. Nors retkarčiais pasigirstantis knarkimas dažniausiai nekelia pavojaus, dažnas ir garsus knarkimas, lydimas kvėpavimo pauzių ar staigaus oro gaudymo, gali įspėti apie rimtesnius sveikatos sutrikimus. Į ką reikėtų atkreipti dėmesį, pasakoja Vilniaus šeimos klinikos „Meliva“ (anksčiau – „InMedica“) šeimos gydytoja Gabrielė Dainiūtė.
Knarkimo garsas atsiranda orui judant susiaurėjusiais kvėpavimo takais. Kai jų spindis sumažėja, oro srovė susiduria su didesniu pasipriešinimu, todėl ima vibruoti aplinkiniai audiniai. Kvėpavimo takus gali susiaurinti didelės tonzilės ar liežuvis, siauras gomurys arba ryklė, taip pat kreiva nosies pertvara. Įtakos turi ir miego padėtis, antsvoris, alkoholis, rūkymas, kai kurie vaistai, skydliaukės, nosiaryklės bei medžiagų apykaitos ligos.
G. Dainiūtės teigimu, knarkimas gali būti tiek nuolatinis, tiek laikinas. Raumenis atpalaiduojantys vaistai atpalaiduoja ir kvėpavimo takuose esančius raumenis, tačiau jų nebevartojant problema dažniausiai praeina ir ilgalaikių padarinių nesukelia. Panašiai veikia alkoholis, ypač gausiau išgertas antroje dienos pusėje. Laikinai knarkti galima ir dėl nosiaryklės sutrikimų, pavyzdžiui, alerginės ar kitokios kilmės slogos, padidėjusių nosies kriauklių ar tonzilių. Nustačius priežastį ir paskyrus tinkamą gydymą, knarkimas paprastai susilpnėja arba išnyksta.
Kvėpavimo sustojimai naktį – svarbus įspėjimas
Pats knarkimas nebūtinai yra pavojingas, tačiau kartu pasireiškiantys simptomai gali rodyti obstrukcinę miego apnėją (OMA). Sergant šia liga, dėl pasikartojančių kvėpavimo sustojimų organizmas nepakankamai aprūpinamas deguonimi, o ilgainiui gali atsirasti įvairių medžiagų apykaitos pokyčių.
Ne visi knarkiantys žmonės serga OMA, tačiau vienas ryškiausių šio sutrikimo požymių – trumpam nutrūkęs kvėpavimas, po kurio žmogus gali garsiai knarktelėti, springti, kosėti arba gaudyti orą.
Apie ligą gali byloti ir dienos savijauta: ryte jaučiamas nuovargis, dieną apima mieguistumas, sunkiau susikaupti, prastėja atmintis. Taip pat galimas irzlumas, emocinis nestabilumas, sumažėjęs libido ar erekcijos sutrikimai. Kai kuriems žmonėms padidėja kraujospūdis, naktimis dažniau norisi šlapintis, o gastroezofaginį refliuksą tampa sunku kontroliuoti.
Kai kvėpavimo takai užsikemša, plaučiai į kraują patenka per mažai deguonies, o jame kaupiasi anglies dvideginis. Dėl to suaktyvėja simpatinė nervų sistema, išsiskiria streso hormonai, o ilgainiui organizme palaikomi oksidacinis stresas ir uždegimas. Šie procesai gali pažeisti kraujagysles, širdį ir kitus organus. Vis dėlto laiku pradėjus tinkamą gydymą, daugelį tokių pokyčių galima kontroliuoti.
Negydoma OMA ne tik blogina gyvenimo kokybę, bet ir gali prisidėti prie arterinės hipertenzijos, 2 tipo cukrinio diabeto, prieširdžių virpėjimo bei kitų širdies, kraujagyslių ir smegenų kraujotakos ligų vystymosi.
Nuo ko pradėti įtarus miego apnėją?
Jei artimieji pastebi, kad knarkiant žmogui sustoja kvėpavimas, arba dieną jį nuolat vargina mieguistumas, reikėtų kreiptis į šeimos gydytoją. Įvertinęs simptomus, jis gali įtarti OMA ir nukreipti pacientą papildomai konsultuotis su pulmonologu, otorinolaringologu, neurologu ar veido ir žandikaulių chirurgu.
Diagnozei patvirtinti atliekama respiracinė polisomnografija. Miego metu registruojama širdies, smegenų ir kvėpavimo sistemų veikla, kraujo įsotinimas deguonimi, oro judėjimas per nosį ir burną, krūtinės bei pilvo judesiai, kūno padėtis, taip pat knarkimas ir jo pobūdis.
Tyrimo metu apskaičiuojamas apnėjų ir hipopnėjų indeksas – per vieną miego valandą įvykstančių visiškų arba dalinių kvėpavimo sustojimų skaičius. Lengva OMA diagnozuojama nustačius 5–15 epizodų per valandą, vidutinio sunkumo – 15–30, o sunki – 30 ir daugiau.
Gydymas parenkamas pagal knarkimo priežastį
Jeigu knarkimą lemia laikini ar koreguojami veiksniai, jų pašalinimas gali problemą visiškai išspręsti arba gerokai sumažinti. Padėti gali alkoholio ir rūkymo atsisakymas, raminamųjų ar raumenis atpalaiduojančių vaistų vartojimo nutraukimas, kūno svorio mažinimas ir alerginės ar kitokios kilmės slogos gydymas. Esant kreivai nosies pertvarai, nosies kriauklių hipertrofijai ar kitiems anatominiams pokyčiams, gali būti taikoma operacija.
Net ir pakoregavus rizikos veiksnius, knarkimas kartais išlieka. Tokiu atveju gali būti svarbus miego padėties keitimas, ortopedinė pagalvė, nosies skėtikliai ar apatinio žandikaulio padėtį keičiantys prietaisai. Kadangi knarkimas dažniau pasireiškia gulint ant nugaros, padėties pakeitimas gali būti naudingas, tačiau prieš pasirenkant konkrečią priemonę gydytoja rekomenduoja išsiaiškinti, kurioje kvėpavimo takų vietoje susidaro kliūtis. Nuo to priklauso galimas priemonės veiksmingumas.
OMA gydymas priklauso nuo ligos sunkumo. Esant lengvai formai, dažnai pakanka koreguoti rizikos veiksnius ir mažinti perteklinę kūno masę. Vidutinio sunkumo ir sunkios OMA gydymo auksiniu standartu laikomas nuolatinio teigiamojo slėgio aparatas. Miegant per kaukę tiekiamas suslėgtas oras neleidžia viršutiniams kvėpavimo takams subliūkšti, todėl žmogus gali normaliai kvėpuoti ir dieną jaustis labiau pailsėjęs.
